Panemunės arba Rojaus kelias – vienas šauniausių maršrutų, kuriuo gali leistis automobiliu su savo antrąja puse, šeima ar draugais. Lankytinų vietų tikrai daug! Skaityk toliau ir viską sužinosi.
Panemunės arba Rojaus kelias – vienas šauniausių maršrutų, kuriuo gali leistis automobiliu su savo antrąja puse, šeima ar draugais. Lankytinų vietų tikrai daug! Skaityk toliau ir viską sužinosi.
Pirmoji maršruto stotelė – Raudondvario dvaro architektūrinis ansamblis, esantis vos už 9 kilometrų nuo Kauno miesto. Šis XVII a. pradžios Lietuvos renesanso paminklas įkurtas Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos. Pagrindinis pastatas – pilies rūmai su bokštu, o gražaus parko teritorijoje yra ir dvi oficinos (tarnų gyvenamieji pastatai), oranžerija, arklidės, ledainė. Raudondvario dvaras buvo kilmingųjų Dzievaltauskių, Kosakovskių, Radvilų, Vorlovskių, Zabielų ir Tiškevičių valdyta bei puoselėta reprezentacinė rezidencija, dabar gausiai lankoma tiek vietos keliautojų, tiek užsienio turistų.
Beje, čia gali leistis ir į teatralizuotą ekskursiją su grafiene Rozalija, kartu su ja arba Benediktu Henriku Tiškevičiumi sudalyvauti apelsinų sriubos degustacijoje, taip pat išbandyti gintaro, žvakių liejimo, kietųjų kvepalų, muilo gamybos, dekupažo ar kitas edukacijas menų inkubatoriuje.
Nuotraukos VšĮ „Keliauk Lietuvoje” ir iš iStock archyvo
Iš Raudondvario keliauk į Vilkiją, kur pasigrožėsi vaizdu nuo apžvalgos aikštelės, o dar būtinai aplankyk Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų! Pamenu, draugai pasakojo, kaip bekeliaudami Panemunės keliu netyčia į šią vietą užklydo. Ir kaip jie tuo džiaugėsi, nes muziejus labai gražus ir įdomus, įrengtas seniausiame Vilkijos name. Tai ne šiaip sau ilgaamžis pastatas, o dar ir seniausia išlikusi klebonija Europoje! XIX a. joje gyveno kunigas, tautosakos rinkėjas Antanas Juška, kuris per savo gyvenimą surinko ir užrašė apie 7000 dainų bei daugiau kaip 30 000 žodžių lietuvių–lenkų žodynui.
Už keliolikos minučių kelio nuo Vilkijos yra ir Ringovės piliakalnis, ant kurio senovėje stovėjo Ringės pilis. Jį taip pat gali aplankyti!
Toliau keliauk prie Seredžiaus piliakalnio, dar vadinamo Palemono kalnu. XIII-XIV a. čia stovėjo Pieštvės pilis, turėjusi užtikrinti ne tik Nemuno, bet ir Dubysos žemupio gynybą. Ji ilgai atlaikė Kryžiuočių ordino puolimus, nes buvo įrengta patogioje gynybai vietoje. Vis dėlto, 1363 metais jie apsupo pilį, tačiau jos gynėjams, prisidengus nakties tamsa, pavyko ištrūkti. Tuščia pilis buvo sudeginta.
Seredžiaus piliakalnis iškilęs ant dešiniojo Nemuno slėnio aukštumos kyšulio, kurį iš šiaurės bei vakarų juosia upelis, iš pietų – Nemuno slėnis, o iš rytų – laukai. Piliakalnio aikštelė yra 45 m pločio ir 50 m ilgio.
Nuotraukos Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro archyvo
Ant aukšto Nemuno kranto įsikūrę dvaro rūmai pastatyti 1830–1840 m., pagal architekto Pjero de Rosio itališkos vilos projektą. Dvaro rūmų statytojas – Panevėžio bajorų maršalka Kletas Burba. Teritorijoje yra ne tik pagrindinis pastatas, bet ir svirnas, koplyčia bei didelis, 17 ha parkas, plytintis greta natūralaus miško, tad atvykus apžiūrėsi ne tik statinius, bet galėsi ir pasivaikščioti gryname ore! Beje, jeigu svarstai, kodėl dvaras pavadintas tokiu įmantriu žodžiu, atskleisiu paslaptį – belvedere italų kalba reiškia „gražus vaizdas, reginys“.
Šiuo metu rūmai gana prastos būklės, bet vis dar galima pajusti didybę, kadaise tvyrojusią prabangą. Visai neseniai šalia dvaro sutvarkyti ilgiausi lauko laiptai į Nemuno slėnį, o praėjusią vasarą duris atvėrė ir ilgą laiką lankytojų nepriėmę rūmai – dabar į vidų gali pakliūti visi norintys. Greitu metu pastato laukia dideli pasikeitimai, tad kol kas dar galima išvysti jį nepertvarkytą.
Nuotrauka Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro archyvo
Visai netoli, už maždaug 8 minučių kelio automobiliu, rasi Veliuonos piliakalnių kompleksą. Vienas, vadinamas Gedimino kapu, yra Nemuno ir Veliuonos santakoje, iš šiaurinės pusės aukštumos jį supa Veliuonos, o iš pietų ir rytų – Nemuno slėniai. Šlaitai statūs, net 30 m aukščio, aikštelė pailga, 54 m ilgio ir 25 m pločio. Beje, archeologai joje rado net 2 metrų storio kultūrinį sluoksnį su sudegusių medinių pastatų bei įtvirtinimų liekanomis, geležinių arbaletų strėlių, žalvarinių papuošalų likučiais, žiestos keramikos šukėmis ir net apdegusius dviejų žmonių griaučius.
Antrasis piliakalnis, dar žinomas kaip Ramybės arba Pilies kalnas, iš šiaurės ir pietų supamas Nemuno ir Veliuonos slėnių, o iš rytų – gilaus griovio. Šio piliakalnio šlaitai taip pat statūs, daugiau nei 30 m aukščio. Aikštelė didelė, apie 80 m ilgio ir 40 m pločio. Spėjama, kad 1401–1409 metais kryžiuočių ordinas čia pastatė pilį, joje įsikūrė, o po Žalgirio mūšio 1410 metais pilies vietoje statybas pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
Nuotraukos Panemunių regioninio parko direkcijos archyvo
Ar žinojai, jog Veliuonos miestelis yra trečiasis senosios LDK centras po Kernavės ir Trakų? Tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, kuri jau XII-XIII a. minima kaip prekybos centras, o Veliuonos piliakalniai buvo laikomi vienais galingiausių Lietuvos gynybinių kompleksų kovoje su kryžiuočiais! Pačiame miestelyje gali aplankyti centrą puošiantį, 500-ąsias Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metines minintį paminklą bei iš toli akį patraukiančią Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Tai viena seniausių Lietuvos šventovių, kurios statybas 1421 m. finansavo didysis kunigaikštis Vytautas. Be to, tai pati turtingiausia bažnyčia rajone – joje saugoma daugiau kaip 60 kilnojamųjų kultūros paveldo objektų. O jeigu nori susipažinti su regiono istorija, užsuk į Veliuonos krašto muziejų. Be to, į maršrutą galima įtraukti ir literatūros pasaulį – J. Juškų gimnazijoje įkurtas literatūros muziejus, rašytojo Jono Mačiulio memorialinė ekspozicija, taip pat netoliese lankytojams atvira rašytojo novelisto P. Cvirkos tėviškė-etnografinė sodyba su liaudies buities eksponatais.
Nuotraukos Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro archyvo
Po piliakalnių vėl metas pilims! Šiame maršrute aplankyti gali net dvi, o pirmoji – ryški, iš raudonų plytų sumūryta Raudonės pilis. Ją supa parkas su tvenkiniais, alėjomis, didingais ąžuolais. Dabartinį savo pavidalą pilis įgijo po 1854–1877 metais atliktos rekonstrukcijos, įgavo neogotikos bruožų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai atsitraukdami susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas apgriovė dalį pietinio korpuso. Vėliau pilis buvo pritaikyta vidurinei mokyklai, atstatyta nuniokota dalis, o turistams lankyti skirtas bokštas, nuo kurio atsiveria unikalus apylinkių, ypač Nemuno slėnio, reginys.
Nuotraukos Panemunių regioninio parko direkcijos ir asmeninio archyvo
Važiuodamas į antrąją pilį gali užsukti ir į dar vieną – Kartupėnų piliakalnį, dar vadinamą Kiaukalniu arba Sargučiu. Sakoma, jog būtent čia stovėjo medinė Bisenės pilis – pirmoji kryžiuočių užpulta pilis Lietuvoje. Tai įvyko 1283 metais, bet netrukus ji vėl buvo atstatyta. 1313 metais ordinas antrąkart atakavo pilį, taip pat dar kartą 1316 metais ir tuomet jau galutinai ją sudegino, užpuolęs sargybos keitimosi metu.
Nuotraukos Panemunių regioninio parko direkcijos archyvo
Taip pat siūlau užsukti į Panemunių regioninio parko lankytojų centrą. Jis įsikūręs Šilinės karčemoje (smuklėje), rašytiniuose šaltiniuose minimoje dar XVIII a. bei priklausiusiai Panemunės piliai. Čia gali pamatyti krašto gamtą, kultūrą ir tradicinius gyventojų verslus pristatančią ekspoziciją bei išvysti unikalų eksponatą – vienintelės Lietuvoje išlikusios XVIII a. Nemunu plaukiojusios vytinės (tik Lietuvai būdingas upinis, plokščiadugnis, burinis prekinis laivas) dugno fragmentą.
Nuotraukos Panemunių regioninio parko direkcijos archyvo
Paskutinis maršruto objektas – buvusio Jurbarko dvaro teritorija. Vakariniame miesto pakraštyje kadaise stovėjo gražus dvaras, supamas parko ir čia pat vingiuojančios Mituvos upės. Deja, iki šių dienų išliko tik du pastatai (oficinos), nedidelė, bet gana puošni mūrinė cerkvė, vartai, kurie jungė alėją ir dvarą – pastarasis sudegė per Pirmajį pasaulinį karą, galima apžiūrėti tik 2015 m. atstatytas jo kolonas. Įdomu tai, jog LDK laikais, Jurbarko dvaras priklausė valdovų žmonoms: Žygimanto II-ojo žmonai Bonai Sforcai, Zigmanto Vazos žmonai Onai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos žmonai Cecilijai Renatai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero žmonai Liudvikai Marijai. Vėliau istorinis pastatas turėjo dar daugiau skirtingų šeimininkų.
Šiandien renovuotoje pietinėje oficinoje įsikūręs Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras, šiaurinėje – Jurbarko krašto istorijos muziejus, buvusioje dvaro raštinėje veikia didžio Lietuvos skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus, o dvaro parke vyksta įvairūs renginiai, miesto šventės.
Nuotraukos Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro ir iStock archyvo