Kaunas tarpukariu buvo svarbiausiu šalies politiniu centru, tad nenuostabu, jog čia stovintys pastatai mena ir prezidentus Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį, Kazį Grinių. Įdomu? Kviečiu pakeliauti aukščiausių šalies vadovų pėdomis bei susipažinti, kaip tuo metu atrodė antrasis pagal dydį Lietuvos miestas!
Vieta visoms valstybinėms šventėms
Kiek į šoną paėjėjus nuo Kauno Laisvės alėjoje esančio fontano, lankytojus pasitinka vienas reikšmingiausių to meto architektūros objektų, turėjusių pabrėžti šalies valstybingumą – Vytauto Didžiojo karo muziejus. Nors jo statyba užsitęsė bemaž visą tarpukario laikotarpį, šalia esanti aikštė kaip reprezentacinis kompleksas pradėta formuoti dar 1921 metais, čia įkūrus muziejų ir pastačius paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
Istorikas Simonas Jazavita atskleidžia, kad tų pačių metų vasario 16 d. duris atvėrė ir pats muziejus – švenčiant trijų metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktį.
„Pirmoji ekspozicija buvo įkurta dabartinės Vienybės aikštės teritorijoje stovėjusiame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže. Atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis, kiti Seimo bei Vyriausybės nariai, garbūs svečiai iš užsienio, kariuomenės atstovai. Muziejaus sodelis tapo centrine valstybinių minėjimų vieta, kurioje įvairių švenčių metu sveikinimo kalbas sakydavo visi tarpukario Lietuvos prezidentai – jie dalyvaudavo ir muziejaus parodų atidarymuose“, – pasakoja jis.
Vis dėlto, vos po trijų metų šis objektas dėl blogos vidaus būklės – kiauro stogo, išpuvusių grindų, temperatūros nepastovumo, netvarkingos elektros instaliacijos – laikinai turėjo užverti savo duris.
„1930 metais pašventintas naujojo Karo muziejaus pastato ketinis akmuo – į pamatus taip pat suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno, Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tais pačiais metais pastatas gavo ir savo vardą, o naujieji rūmai buvo skirti dviem muziejams. Viena dalis – Karo, kita – Kultūros, t. y. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejui. Oficialiai visas kompleksas duris atvėrė 1936 metų vasario 16 d. – į oficialų atidarymą atvyko prezidentas Antanas Smetona“, – kalba pašnekovas.
Šiandien įspūdingas Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksas pasitinka dar jo nepasiekus – iš toli matosi simbolinis paminklas, skirtas Vytautui Didžiajam, svarbiausi jo akcentai – kariljono bokštas, arkada su patrankų ekspozicija, garsūs ir kauniečių mylimi, iš Astravo dvaro Biržuose atkeliavę liūtai. Iš kitos – „čiurlioniškosios“ pusės žmonių akį iškart traukia šio simbolisto kūrybos, pagrindiniame fasade plika akimi įžiūrimas menininko pamėgtas karūnos motyvas.
Įdomu ir tai, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus iš viršaus atrodo tarsi Gediminaičių stulpai, jo kiemelis – Vyčio kryžiaus formos.
Naujuosius metus švęsdavo kartu su prezidentu
Sekdami Lietuvos tarpukario prezidentų pėdomis, kelionę privalome tęsti Kauno įgulos karininkų ramovėje – ištaiginguose tuomečiam šalies elitui skirtuose rūmuose, kurie duris atvėrė 1937 metais. Ramovė turėjo suburti karininkus, karo gydytojus, kapelionus ir stiprinti tautinę jų dvasią.
Rūmų prabanga matosi vos priėjus prie fasado – jį puošia Broniaus Pundziaus sukurta granito skulptūra „Trys milžinai“, taip pat durys, padabintos bronza. Pirmajame aukšte karininkus pasitikdavo administracija ir įspūdingas restoranas „Trys milžinai“, antrajame – Didžioji salė su atviromis galerijomis-ložėmis, lietuviškos svetainės stiliaus Prezidento kambarys, gotikinio stiliaus mažoji salė bei Vytauto seklyčia, puošta Lietuvos kunigaikščių portretais.
Kaip pasakoja istorikas S. Jazavita, į pastato atidarymo ceremoniją atvyko ir pats prezidentas Antanas Smetona – šis norėjo pasveikinti bei pabrėžti kariuomenės svarbą besikuriančiai valstybei. Tačiau, pasak jo, prezidentas ramovėje lankydavosi kasmet, mat jis dalyvaudavo čia organizuotose Naujųjų metų sutiktuvėse. Esą jų metu valstybės vadovo vizitas tapdavo pagrindiniu šventės įvykiu.
„Prezidento atvykimas skelbdavo šokių pradžią. Šventė išties būdavo didelė. Lenkijos karo atašė Leono Mitkievičiaus atsiminimuose teigiama, kad ramovėje galėjo sutilpti iki 1000 žmonių“, – sako pašnekovas.
Prabangios ir itin erdvios pastato patalpos iki šiol mena tuomečio valstybės elito – karininkijos – gyvenimą bei yra atviros visiems lankytojams.
Kasdien perkeldavo beveik 3300 keleivių
Vieno Kauno miesto simbolių – Žaliakalnio funikulieriaus – taip pat neaplenkė tuometis prezidentas A. Smetona. Tarpukariu vadintas virviniu tramvajumi, funikulierius turėjo sujungti sparčiai augančią viršutinę miesto dalį Žaliakalnį su apačioje nusidriekusiu centru.
„Jis iškilmingai atidarytas 1931 metais, juostelės kirpimo ceremonijoje pasirodė prezidentas bei tuometis miesto burmistras Jonas Vileišis – žmonės, kurie ir inicijavo šio keltuvo statybą“, – užsimena Simonas Jazavitas.
Istorikas priduria, kad iš pradžių keltuvo bilietai kainavo po 10 centų į abi puses, tačiau greitai leidimasis žemyn atpigo iki 5 centų. Žaliakalnio funikulierius greitai išpopuliarėjo, tad netrukus Kaune atsirado dar vienas – Aleksoto. Skaičiuojama, kad tarpukariu per darbo dieną keltuvas kildavo ir leisdavosi apie 210 kartų, o perveždavo bemaž 3280 keleivių.
Šiandien funikulierius vis dar atviras visiems, norintiems pakilti iš centro į Žaliakalnį ir atvirkščiai bei pajusti tarpukario kauniečių gyvenimo ritmą.
Tai – tik vienas iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasi projekto puslapyje https://tarpukarioarchitektura.lt/ arba atsisiuntęs mobiliąją programėlę (parsisiųsti gali iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudamas su telefonu rankose, objektus pažinsi interaktyviai – nuvykęs į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysi, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat gali parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdamas „užtvirtinsi“ kelionių metu įgytas žinias – galėsi skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.
