Kai išgirsti Kėdainių miesto pavadinimą, tikriausiai pirmiausia į galvą ateina agurkai. Prisipažinsime, mums irgi taip buvo. 
Tačiau vos viena diena šiame mieste visiškai pakeitė nuomonę. Kėdainiai pasirodė turintys daugiau nei agurkų plantacijas – tai vienas autentiškiausių Lietuvos miestų, kuriame renesansinis senamiestis, skirtingų tautų palikimas, netikėti gastronominiai atradimai ir nuoširdūs žmonės sukuria kelionę, kurią drąsiai galėtume pavadinti... įspūDIDINGA.
Būtent toks – įspūDIDINGA – yra ir Lietuvos kultūros sostinės 2026 metų šūkis. Žodyje sąmoningai išryškintas DIDINGA primena Kėdainių turtingą istoriją, išskirtinį daugiakultūrį paveldą ir žmones, kurie šį miestą kūrė per šimtmečius. Kultūros sostinės programa „Kėdainių kronikos kultūros ženkluose“ pasakoja miesto istoriją per tris simbolinius ženklus – Pradžios, Eigasties ir Augties – kviesdama keliauti nuo praeities link ateities. Visus metus čia vyks daugiau kaip 30 unikalių projektų ir daugiau nei 150 renginių – nuo festivalių, koncertų ir parodų iki edukacijų, meno instaliacijų bei istorinių pasakojimų.
Tačiau didžiausias Kėdainių privalumas slypi ne renginių kalendoriuje. Tai vienas unikaliausių Lietuvos miestų, kuriame šimtmečius kartu gyveno lietuviai, škotai, vokiečiai, žydai ir kitos tautos. Būtent todėl čia greta stovi katalikų, evangelikų reformatų, liuteronų, stačiatikių ir žydų paveldo objektai, o senamiestis išlaikė retą daugiakultūrę dvasią. 2026-ieji tapo puikia proga šį paveldą parodyti dar plačiau – po rekonstrukcijos lankytojus pasitinka atsinaujinęs Kultūros centras, duris atvėrė Radvilų mauzoliejus, galima pakilti į vienintelį Lietuvoje laisvai stovintį minaretą, o nauji gastronominiai maršrutai, edukacijos bei lėtojo turizmo patirtys kviečia Kėdainius ne tiesiog aplankyti, bet iš tikrųjų patirti. Čia neskubama – čia mėgaujamasi. Ir būtent dėl to atrodo, kad šis miestas šiandien išgyvena vieną gražiausių savo etapų. Po jį pasižvalgyti nutarėme ir mes.
Pažintį su Kėdainiais pradėjome ten, kur, mūsų nuomone, ir turėtų prasidėti kiekviena gera kelionė – prie puodelio kvapnios kavos. „Kavamanija“ ne veltui vadinama pirmaisiais kavos namais Kėdainiuose – jau nuo 2016-ųjų čia skrudinama šviežia kava, o šiandien tai viena mėgstamiausių vietų tiek vietiniams, tiek miesto svečiams. Mus sužavėjo ne tik puikiai paruošta „Kėdainiečio“ kava, traškios kanelės ir burnoje tirpstančios cinamoninės bandelės, bet ir nuoširdus šeimininkų bendravimas – jautėmės lyg užsukę pas senus bičiulius. Smagu ir tai, kad 2025-aisiais duris atvėrė jau antroji „Kavamanija“. Kaip pasakoja jos įkūrėjai Vaiga ir Benas Cechanavičiai, mintis ją atidaryti gimė iš labai paprasto noro – kad kėdainiečiams nebereikėtų važiuoti į Kauną ieškoti gardžių pusryčių. Galime patvirtinti – dabar tam tikrai nebėra jokios priežasties.
Vos įžengus į senamiestį, mūsų planas „greitai aplankyti svarbiausius objektus“ ištirpo greičiau nei ką tik „Kavamanijoje“ suvalgyta cinamoninė bandelė. Vis norėjosi pasukti į dar vieną skersgatvį, užsukti į dar vieną kiemelį ar stabtelėti prie dar vieno istorinio pastato. Ir ne be reikalo – Kėdainių senamiestis laikomas vienu gražiausių ir geriausiai išlikusių renesanso senamiesčių Lietuvoje.
Vienas įspūdingiausių mūsų sustojimų buvo XVII amžių menanti Evangelikų reformatų bažnyčia, kuri neatsiejama nuo garsiosios Radvilų giminės istorijos. Joje įrengtame kunigaikščių Radvilų mauzoliejuje saugomi šeši autentiški Radvilų sarkofagai – tai vienintelė Lietuvoje išlikusi ir lankytojams atvira Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimos laidojimo vieta.
Ne mažiau įdomus pasirodė ir XVII amžiaus Arnetų namas bei jame šiandien įsikūręs Tradicinių amatų centras, kuriame senieji amatai gyvena ne muziejaus lentynose, o žmonių rankose. Keramika, audimas, edukacijos, meistrų pasakojimai... Atrodo, kad vos pravėrus duris laikas čia ima tekėti šiek tiek lėčiau. Ir, tiesą sakant, Kėdainiams tai labai tinka.
Prieš kelionę nė neįsivaizdavome, kad vieni stipriausių dienos įspūdžių mūsų lauks... buvusiose sinagogose. Būtent čia geriausiai supratome, ką reiškia Kėdainius vadinti daugiakultūriu miestu ir kokią didelę kainą kartais tenka sumokėti istorijai... Didžiojoje vasarinėje sinagogoje šiandien įsikūrusi Kėdainių dailės mokykla. Sutikite, sunku sugalvoti gražesnį pastato tęsinį – ten, kur kadaise aidėjo maldos, dabar gimsta vaikų piešiniai, skamba juokas ir auga būsimieji menininkai.
Visai kitokių emocijų sukėlė buvusioje Žieminėje sinagogoje įsikūręs Daugiakultūris centras. Interaktyvi ekspozicija „Ich bin Keidaner“ („Aš esu kėdainietis“) pasakoja apie šimtmečius Kėdainius kūrusią žydų bendruomenę – jos kasdienybę, tradicijas, verslus, šventes, o kartu ir skaudų Holokausto laikotarpį, negrįžtamai pakeitusį miesto veidą. Tądien sinagogoje mūsų laukė ir dar viena maloni staigmena – centre eksponuojama Edgaro Dega ir Paulo Gogeno grafikos darbų paroda. Prisipažinsime, tikrai nesitikėjome pasaulinio garso menininkų kūrinių išvysti būtent Kėdainiuose. Ir tai dar kartą įrodė, kad Lietuvos kultūros sostinės vardas šiam miestui tikrai tinka. 
Po ilgo pasivaikščiojimo Kėdainių senamiesčiu skrandis jau priminė, kad laikas ne tik istorijoms, bet ir pietums. Tam pasirinkome „Grėjaus namą“ – restoraną, įsikūrusį istoriniame XVIII amžiaus pastate, kuris kadaise priklausė škotų kilmės pirkliui ir Kėdainių burmistrui Jokūbui Grėjui. Neatsitiktinai čia iki šiol jaučiama škotiška dvasia, o vienas restorano pasididžiavimų – tradicinis škotų hagis, kurį ir mes nusprendėme paragauti. Prie jo puikiai tiko burnoje tirpstanti jautiena, tačiau didžiausia pietų staigmena mūsų laukė desertui. Ant stalo atkeliavo įspūdingo dydžio agurkiniai ledai, savo forma primenantys naująjį Kėdainių tiltą. Atrodė įspūdingai, o skonis... toks, dėl kurio supranti, kodėl šis desertas tapo tikra restorano vizitine kortele. 
Lyg trijų patiekalų pietų būtų maža, leidomės į dar vieną degustaciją – šįkart pagrindiniu herojumi tapo... agurkas. Senamiestyje įsikūrusi „Gurkė“ – ne tik gurmaniško maisto krautuvėlė, bet ir tikra Kėdainių skonio ambasada. Čia galima paragauti bei išsivežti pačių netikėčiausių agurkinių gardėsių: nuo džemo ir pagardų iki agurkinių zefyrų, ledinukų ar net baltojo šokolado su liofilizuotais raugintais agurkais.
Prisipažinsime, į degustaciją ėjome šiek tiek skeptiškai nusiteikę – argi galima nustebinti agurku? Pasirodo, galima! Paragavome gaiviųjų agurkinių ledų, šokolado su raugintais agurkais, o šeimininkės Justinos pasakojimai apie Kėdainių agurkų istoriją privertė šią, atrodytų, paprastą daržovę pamatyti visai kitomis akimis. Beje, mažame agurkų muziejuke sukaupta tiek įdomių eksponatų ir istorijų apie Kėdainių agurkus, kad supranti – čia ši daržovė jau seniai tapusi tikru miesto simboliu.
Po pietų ir degustacijos nusprendėme šiek tiek pajudėti – juk reikėjo „atidirbti“ desertą. Todėl leidomės prie vieno paslaptingiausių Kėdainių objektų – vienintelio laisvai stovinčio minareto Lietuvoje. XIX amžiuje jį pastatė Kėdainių dvaro savininkas generolas Eduardas Totlebenas, o iki šiol sklando kelios jo atsiradimo legendos – nuo pergalės Rusijos–Turkijos kare įamžinimo iki romantiškos istorijos apie mylimąją turkę. Nepabūgome užlipti ir mes, nors po sočių pietų mintis apie laiptelius atrodė kiek įtartina. Tačiau patirtis ir panorama į aplink plytinčius miškus tikrai verta kiekvieno iš 78 laiptelių.
Vos keli kilometrai nuo Kėdainių mūsų laukė dar vienas netikėtumas – Pelėdnagiai, 2019 metais gražiausiu Lietuvos vietovardžiu išrinktas kaimas, jau daugiau kaip dešimtmetį garsėjantis kaip teminis Pelėdų kaimas. Čia pelėdos sutinka kone kiekviename žingsnyje – jų skulptūros, piešiniai ir simboliai puošia viešąsias erdves bei gyventojų kiemus, o vietos bendruomenė šį išskirtinumą pavertė smagia edukacija.
Mus pasitiko taip šiltai, lyg būtume užsukę pas seniai matytus giminaičius. Klausėmės legendų apie pelėdas, ragavome garsųjį „pelėdos kiaušinį“, gėrėme gilių kavą, vaišinomės naminiais skanėstais ir dar kartą įsitikinome, kad didžiausias kelionių turtas dažnai būna ne įspūdingiausi pastatai, o žmonės, kuriuos sutinki. Jei kada nors norėsite sužinoti, kaip atrodo tikras lietuviškas svetingumas, Pelėdnagiai tam tinka idealiai.
Po dienos, kupinos įspūdžių, paskutinė mūsų stotelė buvo sodyba „Pas bitininką“, kur viskas sukasi apie bites, medų ir senąsias bitininkystės tradicijas. Klausydamiesi šeimininko pasakojimų sužinojome daugybę įdomybių apie bičių gyvenimą, medaus rūšis ir vieną seniausių lietuviškų gėrimų – midų, kurio istorija Lietuvoje skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Tai buvo ne tik pažintis su bitininkystės pasauliu, bet ir puiki proga suprasti, kiek darbo ir žinių slypi už kiekvieno medaus stiklainio. Edukacijos pabaigoje patys iš natūralaus bičių vaško išsiliejome po kvapnią žvakę – jaukų ir labai kvepiantį prisiminimą, kurį parsivežėme namo.
Jei po šio straipsnio į Kėdainius važiuosi tik dėl agurkinių ledų – suprasime. Bet beveik garantuojame, kad išsiveši iš čia gerokai daugiau: istorijas, netikėtus atradimus, naujus skonius ir pažintį su žmonėmis, kurie šį miestą daro tokį ypatingą. O juk tai – tik maža dalis to, ką šiemet siūlo Lietuvos kultūros sostinė. Užsuk į www.kedainiai26.lt, išsirink renginį ir leiskis į savo įspūDIDINGĄ pažintį su Kėdainiais!
Kėdainiai Lietuvos kultūros sostinės vardą pelnė dėl išskirtinio daugiakultūrio paveldo, turtingos istorijos ir ambicingos kultūrinės programos. 2026 metais mieste vyks daugiau kaip 150 renginių – koncertų, festivalių, parodų, edukacijų ir kitų iniciatyvų, kviečiančių pažinti Kėdainius ne tik kaip istorinį, bet ir šiuolaikišką kultūros miestą.
Jei Kėdainiams gali skirti vieną dieną, būtinai aplankyk renesansinį senamiestį, Evangelikų reformatų bažnyčią ir Radvilų mauzoliejų, Daugiakultūrį centrą, Kėdainių minaretą bei užsuk į „Gurkę“ ar „Grėjaus namą“. Tokį maršrutą nesunkiai įveiksi pėsčiomis ir spėsi pažinti svarbiausius miesto akcentus.
Kėdainių senamiestis laikomas vienu gražiausių ir geriausiai išlikusių renesanso senamiesčių Lietuvoje. Vaikščiodamas jo gatvelėmis atrasi skirtingų tautų ir religijų palikimą, istorinius pastatus, jaukius kiemelius bei aikštes. Tai puiki vieta neskubiam pasivaikščiojimui ir miesto istorijos pažinimui.
Evangelikų reformatų bažnyčioje esantis Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus – vienintelė Lietuvoje išlikusi ir lankytojams atvira Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimos laidojimo vieta. Čia saugomi autentiški Radvilų sarkofagai, o pati vieta leidžia iš arčiau pažinti vienos įtakingiausių Lietuvos giminių istoriją.
Daugiakultūris centras įsikūręs buvusioje Žieminėje sinagogoje ir kviečia pažinti Kėdainių žydų bendruomenės istoriją. Interaktyvi ekspozicija „Ich bin Keidaner“ pasakoja apie miesto žmones, jų kasdienybę, tradicijas ir skaudžius istorinius įvykius. Centre taip pat nuolat vyksta meno parodos, koncertai ir kultūros renginiai.
Kėdainių agurkai – vienas žinomiausių miesto simbolių, garsėjantis dar nuo XIX amžiaus. Šiandien šią tradiciją kūrybiškai tęsia krautuvėlė „Gurkė“, kur galima paragauti ne tik agurkų džemo ar pagardų, bet ir agurkinių ledų, šokolado su agurkais bei kitų netikėtų gardėsių.
Viešint Kėdainiuose verta paragauti ne tik agurkinių skanėstų, bet ir škotiškos virtuvės patiekalų restorane „Grėjaus namas“. Miestas garsėja įvairiomis gastronominėmis patirtimis – nuo istorinių Radvilų receptų iki modernių interpretacijų, todėl skonių atradimų čia tikrai netrūksta.
Kėdainių minaretas – vienintelis laisvai stovintis minaretas Lietuvoje. XIX amžiuje pastatytas bokštas šiandien atviras lankytojams, o įveikus 78 laiptelius atsiveria puiki apylinkių panorama. Tai vienas netikėčiausių ir unikaliausių Kėdainių objektų.
Pelėdnagiai garsėja kaip teminis Pelėdų kaimas, kuriame pelėdų simboliai puošia viešąsias erdves, o vietos bendruomenė organizuoja jaukias edukacijas ir vaišes. Tai puiki vieta norintiems pažinti svetingą Kėdainių krašto bendruomenę.
Visą oficialią Kėdainių – Lietuvos kultūros sostinės 2026 – renginių programą, naujausius koncertus, festivalius, parodas, edukacijas ir kitus renginius rasi svetainėje www.kedainiai26.lt. Prieš planuojant kelionę verta ją peržiūrėti – tikėtina, kad apsilankymo metu vyks dar viena įdomi kultūrinė patirtis.
